Dabartinio AB „Ragučio“ raidos istorija yra turtinga ir intriguojanti. Ar daug kas žino, kodėl ji prasideda nuo „I. B. Volfo“ ir „Engelmano“ alaus daryklų? Ir kiek ši įmonė yra turėjusi pavadinimų praeityje?

Tai bene vienintelė alaus darykla, kurios vardo istorija iliustruoja ir Lietuvos politinio gyvenimo peripetijas. 1853 metais įsteigta „I. B. Volfo“ įmonė, prie kurios kiek vėliau buvo prijungta „Engelmano“ alaus darykla, nepriklausomos Lietuvos laikais virto „I. B. Volfo–Engelmano“ akcine bendrove. Pirmosios sovietinės okupacijos metais ji vadinosi „Raudonąja pašvaiste“, o vokiečių okupacijos metais – „Perkūnu“. Sovietų reokupacijos metais ji vėl atgavo „Raudonosios pašvaistės“ pavadinimą, o kiek vėliau, prijungus kitą Kauno alaus daryklą, virto Kauno alkoholinių ir bealkoholinių gėrimų kombinato Gamykla Nr. 1. Dar vėliau kombinatas virto Kauno alaus susivienijimu „Ragutis“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ši alaus darykla ir toliau vadinama „Ragučiu“, toks pavadinimas vartojamas iki šiol. Ar daug kas žino, jog dabartinis AB „Ragutis“ gali pretenduoti į seniausios Lietuvos pramoninės alaus daryklos vardą? Juk pramoninės alaus daryklos Baltijos kraštuose ėmė kuris tik XIX a. viduryje.

Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjusi pramonė – greitai atsistatė ir 1922 m. pradžioje Lietuvoje jau veikė 11 alaus daryklų, iš jų dvi Kaune, tai - „I. B. Volfo“ ir akcinė bendrovė „Engelman“. Iš visų tuo metu Lietuvoje veikusių alaus daryklų šios buvo vienos didžiausių. O 1927 m. šias įmones sujungus ir pavadinus „Sujungtų alaus daryklų, salyklo fabrikų ir vaisvandenių dirbtuvių „I. B. Volfas-Engelman“ akcinė bendrovė“ – įmonė tapo stambiausia alaus gamintoja, ji užėmė net 40% anuometinės Lietuvos rinkos.

Kaunui buvusiam gubernijos centru buvo lemta tapti laikinąja sostine. Anuomet, ivairūs miesto gyventojų tipažai kūrė didmiesčio atmosferą: nuo skubančio valdininko iki Laisvės alėjos kavinėje dūmojančio poeto, nuo studento iki universiteto profesoriaus, nuo taksisto iki išdidaus diplomato. Intrigos, skandalai, sensacijos, viešbučiai, restoranai, karčiamos, bažnyčios, dramos teatras, kino teatrai, valdžios įstaigos, viešosios aikštės ir plačios gatvės bylojo Kauną atitikus sostinės statusą. Anuomet traukinių stotyje išlipusį miesto svečią neretai pasitikdavo švelniai nosį kutenantis salyklo aromatas – bravore „I. B. Volfas-Engelman“ ruoštasi naujam alaus virimui. Nuo 1853 m. veikiantį bravorą garsino jo produkcija ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje.

Kaunietis, ar miesto svečias karštą vasaros dieną užsukęs į garsiausius to meto restoranus „Metropolį“, „Versalį“ ir pasiteiravęs alaus išgirsdavo tik vieną pavadinimą „I. B. Volfas-Engelman“, o padavėjai siūlydavo paskanauti jų gaminto „Pilzeno“ alaus, lietuviškojo porterio, stipraus porterio „Imperial“, ar angliškojo alaus „Double“. Alaus, kurio kokybė Lietuvos ir užsienio parodose buvo įvertinta medaliais. Specialiai 1930-ųjų, Vytauto Didžiojo metų, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodai bravoras išvirė tamsų „Parodos alų“, kuriuo prekiavo firminiame „I. B. Volfas-Engelman“ bravoro paviljone. Kauno miestą bei jo priemiesčius Aleksotą, Šančius, Panemunę ir Vilijampolę buvo nuklojęs tankus restoranų, barų ir užeigų tinklas, kuriame buvo prekiaujama šios alaus daryklos produkcija. Alaus entuziastai anuomet liudijo, esą Kaunas per dieną išgerdavo apie 7000 bokalų alaus. Buvo sakoma, jog geras sandoris gali įvykti tik prie stiklo gero alaus. Neveltui „I. B. Volfui-Engelmanui“ buvo patikėta įrengti alaus barą, vietoj slėptuvės, viename iš įspūdingiausių 1939 m. Kaune pastatytų pastatų.

Bravoras tenkino visų skonius – nuo studento iki Prezidento. Alus ir vaisvandeniai vienodai šauniai puikavosi ant studentiško, kareiviško ar prezidentinio stalo. O „I. B. Volfo“ bravoro alus (dar nesujungus alaus daryklų) tapo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo liudytoju – Prezidento Kazio Griniaus 60-ajam jubiliejui užsakytas alus, perversmo naktį, taip ir nebuvo įneštas į Prezidentūrą, nors vėliau jau Prezidentas Antanas Smetona, Antaninių proga, mėgdavo savo svečius vaišinti žymiuoju „I. B. Volfo-Engelman“ alumi.

Ar daug kas šiandien sėdėdamas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prisimena, jog „I. B. Volfas-Engelman“ buvo vieni iš naujojo muziejaus pastato statybos rėmėjų? O ar kas nors praeidamas pro atstatytą Vytauto Didžiojo paminklą Laisvės alėjoje pagalvoja, jog tarpukariu vieni iš jo mecenatų buvo taip pat „I.B. Volfas-Engelman“? Anuometinius aludarius drąsiai galime vadinti tikrais Lietuvos piliečiais. „I. B. Volfo-Engelman“ pelnytai gali vadintis Kauno legenda ir alumi Nr. 1 tarpukario Kaune.